Globalizacija: gėrio ir blogio priešprieša (apie globalizacijos reiškinius urbanistinėje ir architektūrinėje aplinkoje)
|
|
 |
Globalizacijos teikiamos galimybės ir grėsmės. Žmonių judėjimo laisvė, intensyvus keitimasis sukaupta patirtimi, plačiai sklindantys technikos pasiekimai, statybą bei buitį lengvinančių technologijų atsiradimas – tai šiuolaikiniai globaliniai reiškiniai. Kartu su jais vystosi ir šie procesai:
a) plečiasi technikos naujovių komerciniai sklaidos interesai, didėja jų mastas;
f) formuojasi pasaulinės verslo struktūros, suinteresuotos naujovių sklaida, stiprėja jų ryšiai.
Šie procesai apėmė daugelį pasaulio kraštų ir pastaruoju metu daro didelę įtaka įvairių šalių, tautų gyvenimui. Visi jie, atrodytų, yra sveikintini, nes tarnauja sparčiai pažangai įvairiose gyvenimo srityse.
Atgal »
|
Susiduriame ir su kita, blogąja, globalizacijos puse. Vartojimas ir iš jo gaunama nauda tapo pagrindine globalizacijos proceso paskata. Vartojimo didinimas tampa verslo plėtros pagrindu, todėl propaguojami vartojimą skatinantys fetišai. Vartojimo kultūros prioritetai terpiami į visas materialiosios ir dvasinės kultūros sritis. Snobiški materialiniai dalykai vis dažniau tampa asmens ir jo aplinkos įvaizdžio formavimo priemone. Vartojimo galimybių lygis tampa prestižo rodikliu. Architektai vis dažniau yra priversti užsiimti „prestižinį“ vartojimo lygį reiškiančios „madingos“ aplinkos, turinčios kičo atspalvių, kūrimu.
Globalizacija skatina masinio vartojimo plėtrą. Tuo tikslu formuojamas masinis skonis. Platinami masiniai estetiniai stereotipai. Tai padeda realizuoti tiražuojamus produktus. Dėl to gyvenamųjų namų ir net visuomeninių pastatų architektūroje atsiranda masinio vartojimo kultūros bruožų. Komerciniai vartojimo plėtros interesai verčia statyti prekybos pastatus, pritaikytus koncentruotai didelių apimčių prekybai. Atsiranda standartizuotos prekybos formos. Joms kuriamos unifikuotos prekybos aptarnavimo technologijos. Ima vyrauti globalizacijos pagimdyti kūdikiai –bejausmė standartinė komercinė architektūra, komercinei veiklai tarnaujančios, utilitarios aplinkos planavimas ir tvarkymas.
Liberalizmas – globalizacijos palydovas. Globalizacijos palydovas ir svarbiausias vartotojų kultūros parankinis yra liberalizmas. Jis propaguoja laisvą asmeninę iniciatyvą, grindžiamą išskaičiavimu. Liberaliai mąstantis individas veikia ir elgiasi taip, kaip jam pačiam asmeniškai naudinga ir patogu. Jam moralu yra tai, kas užtikrina laimę. Tikslinga tai, kas garantuoja jo paties materialinę gerovę. Globaliame pasaulyje liberaliai nusiteikusi visuomenė – marga individų, kurie veikia ir tarpusavyje grumiasi vardan asmeninės sėkmės, minia. Iš valstybės reikalaujama nevaržyti pavienių individų iniciatyvų. Tvarka, ginanti platesnius glaudžios visuomenės interesus, laikoma kliuviniu.
Liberalaus elgesio filosofija kelia vertybinių nuostatų sumaištį. Pradedama nepaisyti civilizuotai visuomenei privalomų etinių ir teisinių normų. Asmens laisvės ir naudos dėlei drįstama paminti gyvybiškai svarbias bendrąsias vertybes, kurios būtinos siekiant valstybės, tautos ir visos visuomenės sėkmės ir gerovės. Liberalios pažiūros ypatingai skaudžiai liečia aplinkos formavimo sritį. Čia atskirų individų įgeidžiai prieštarauja visuotinai pripažintiems svarbiems visuomeniniams interesams.
Visuomenės skaldymo procesai. Globalizacijos procesus palaikantis liberalizmas skatina laukinę konkurenciją visuomenėje. Gilėja socialinių sluoksnių atskirtys. Didėja menkas ekonomines galimybes turinčių žmonių masė. Vyksta kova ir tarp praturtėjusių žmonių. Stipresnės komercinių interesų grupės kovoja prieš kitas grupes ir perima savo žinion aplinką bei jos išteklius. Įtakingos verslo struktūros priverčia kaitalioti miestų bendrųjų planų sprendinius. Miestų funkcinė ir kompozicinė struktūros išbalansuojamos. Tikslingo, protingai savireguliacijai paklūstančio subalansuoto proceso, apie kurį kalba laisvos rinkos institutų specialistai, čia nėra. Aplinkos naudojimas ir jos tvarkymas vis dažniau įgauna iškreiptus pavidalus, o aplinkos būklė – kritines būsenas. Ryškėja aplinkos būklės kontrastai – nuo ypatingai išpuoselėtos iki visiškai apleistos.
Suabsoliutinti komerciniai interesai kenkia ekologiniams, istorinės atminties ir kultūrinio tapatumo išsaugojimo interesams. Vartojimo kultūra išstumia tradicines kultūros vertybes. Naikinami svarbūs kultūrinės savasties ženklai. Žmonės praranda norą palaikyti gimtosios aplinkos savitumą ir kultūrinį tapatumą. Visuomenė, netekusi vienijančių orientyrų, netenka santarvės jausmo ir atsisako darnos bei susiklausymo siekių. Nyksta pati svarbiausia jėga, jungianti ir telkianti žmones vieningoms pastangoms. Globalizacija yra labai pavojingas procesas, nes jį lydintis visuotinis liberalizmas supriešina žmones ir ardo visuomenę vienijančius socialinius, ekonominius bei kultūrinius saitus.
Iškreipta visuomeninė sąmonė. Negalime tvirtinti, kad vartotojų visuomenės sąmonėje ryškios liberalios pažiūros nėra įtakoję šių dalykų:
a) nekritiškas pasaulio madų sekimas įvairiose aplinkos tvarkymo srityse;
b) savanaudiškas gamtinės aplinkos išteklių naudojimas ir jų skurdinimas, siekiant naudos atskiram individui ar jų grupei;
c) charakteringų istorinių aplinkos ženklų ir kultūrinių savitumų naikinimas.
Kai kurie visuomeninių reiškinių tyrinėtojai (taip pat ir architektai) teigia, kad globalizacija ir visi su ja susieti reiškiniai yra savaime suprantami, neišvengiami. Indiferentiškus tarptautinio stiliaus architektūrinius sprendinius architektai aiškina modernių statybos priemonių paplitimu, vienodėjančiais žmonių interesais bei gyvenimo būdo supanašėjimu. Pakankamai turtingi žmonės įsitikinę, kad turi teisę pasirinkti bet kokius pastatų ir aplinkos tvarkymo sprendinius, jeigu jie atitinka „prestižinę“ madą. Avangardiniuose architektūros leidiniuose rastus pastatų architektūrinius sprendinius projektuotojai neteisėtai mėgdžioja. Svetur matyti sprendiniai mechaniškai perkeliami, nesiskaitant su konkrečia mūsų aplinka ir vietine kultūrine terpe. Kai kurie Lietuvos kultūros paveldo apsaugos specialistai ima taikyti svetimoje kultūrinėje aplinkoje ir urbanistinėje terpėje priimtus, mums visiškai netinkamus kultūros paveldo apsaugos metodus ir priemones. Vyksta visuomenės sąmonės erozija. Globalizacija keičia visuomenės mąstymą ir sukelia jo nuosmukį.
Globalizacijos rykštė mažoms tautoms. „Savaime suprantami“ globalizacijos reiškiniai, turi lemtingas socialines pasekmes. Suvienodėję aplinkos bruožai kelia nuobodulį, abuojumą ir bendrą dvasinį nuosmukį. Tai labai pavojingas psichologinis globalizacijos poveikis. Didelėms tautoms jis nėra toks baisus, nes jas gelbsti stipri kultūrinė „inercija“. Mažose tautose (tarp jų ir lietuvių) šios „inercijos“ ištekliai yra riboti. Valstybės jiems teikiamas palaikymas – taip pat. Tad nedera atsainiai žvelgti į globalizacijos reiškinių sukeltas pasekmes ir jas laikyti „savaime suprantamu“ dalyku, nes Lietuvoje jau sutinkami šie didelį nerimą keliantys reiškiniai:
• savo tautos ir jos kultūros savitumo vertės neigimas, aplinkos kultūrinio tapatumo palaikymo siekio atsisakymas ir vietinių papročių bei tradicijų nykimas;
• dvasinių vertybių nuosmukis, prieraišumo savo kraštui išblėsimas ir patriotinių jausmų atrofija;
• dalies visuomenės moralinė degradacija, masinė emigracija ir tautos fizinio bei intelektinio potencialo nykimas.
Žinoma, šias apraiškas įtakoja daugelis reiškinių, tačiau niekas negali patvirtinti, kad jų neskatina liberalus urbanistinis ir architektūrinis aplinkos tvarkymas. Savitų ženklų naikinimas lemia aplinkos ir joje gyvenančių žmonių susvetimėjimą. Jiems nusibosta istorines miestų dalis užgriozdinę tarptautinio stiliaus stikliniai bokštai ir svetur jau matyti „stiklainiai“. Visuomenės akį vargina paplitę vienveidžiai prekybos centrai ir bedvasė jų aplinka. Daugelį skaudina sudarkytas istorinis kraštovaizdis, suniokoti kultūrinę ir istorinę atmintį turėjusių pastatų pavidalai, istorinio paveldo vietose įkurdintos banalios batų parduotuvės ar indiferentiški kavinių interjerai.
Demokratinio valdymo liberaliosios sistemos šešėliai. Lietuvoje suformuotas valstybės demokratinio valdymo liberalusis modelis nėra tobulas. Jis leidžia plisti ir įsitvirtinti negatyviems globalizacijos reiškiniams. Valstybės institucijos, kurioms pavesta spręsti strateginius aplinkos vystymo ir tvarkymo klausimus, neturi reikalingų įtakos svertų tam, kad pastotų kelią nepageidaujamiems reiškiniams. Visi labai svarbūs aplinkos naudojimo ir tvarkymo reguliavimo svertai yra atiduoti į savivaldos rankas. Deja, pastaroji dar nėra įgavusi tų savybių, kurios leistų vykdyti nuoseklų, demokratišką ir skaidrų aplinkos valdymą. Vietos savivaldą dažnai atstovauja siaurus komercinius verslo interesus turinčios grupės. Deja, verslo kultūra Lietuvoje yra dar labai žema. Tad strateginę reikšmę turintys visuomeninai aplinkos tvarkymo siekiai verslui kol kas nėra artimi. Rinkos sąlygomis architektūrinė kūryba įgavo komercinį pobūdį. Lietuvos architektų sąjunga prarado aktyvios visuomeninės institucijos funkcijas. Už visuomenei naudingus aplinkos architektūrinio tvarkymo sprendinius ji nebekovoja. Architektai dažniausiai grumiasi už nuosavo verslo interesus. Tokia padėtis leidžia stambaus verslo atstovams architektūrinę veiklą uzurpuoti ir pajungti ją saviems interesams. Aplinkos tvarkymas, nuolat keliantis daugybę konfliktinių situacijų, didžiosios visuomenės dalies jau nebetenkinta.
Demokratinio valdymo liberaliosios sistemos šešėliai. Lietuvoje suformuotas valstybės demokratinio valdymo liberalusis modelis nėra tobulas. Jis leidžia plisti ir įsitvirtinti negatyviems globalizacijos reiškiniams. Valstybės institucijos, kurioms pavesta spręsti strateginius aplinkos vystymo ir tvarkymo klausimus, neturi reikalingų įtakos svertų tam, kad pastotų kelią nepageidaujamiems reiškiniams. Visi labai svarbūs aplinkos naudojimo ir tvarkymo reguliavimo svertai yra atiduoti į savivaldos rankas. Deja, pastaroji dar nėra įgavusi tų savybių, kurios leistų vykdyti nuoseklų, demokratišką ir skaidrų aplinkos valdymą. Vietos savivaldą dažnai atstovauja siaurus komercinius verslo interesus turinčios grupės. Deja, verslo kultūra Lietuvoje yra dar labai žema. Tad strateginę reikšmę turintys visuomeninai aplinkos tvarkymo siekiai verslui kol kas nėra artimi. Rinkos sąlygomis architektūrinė kūryba įgavo komercinį pobūdį. Lietuvos architektų sąjunga prarado aktyvios visuomeninės institucijos funkcijas. Už visuomenei naudingus aplinkos architektūrinio tvarkymo sprendinius ji nebekovoja. Architektai dažniausiai grumiasi už nuosavo verslo interesus. Tokia padėtis leidžia stambaus verslo atstovams architektūrinę veiklą uzurpuoti ir pajungti ją saviems interesams. Aplinkos tvarkymas, nuolat keliantis daugybę konfliktinių situacijų, didžiosios visuomenės dalies jau nebetenkinta.
Konceptualios idėjos, mokslas ir visuomenės švietimas – prielaida pasikeitimams. Krizėms įveikti reikalingos konceptualios idėjos. Šiuo metu trūksta darbų, skirtų subalansuoto humanizuotos aplinkos formavimo strategijai kurti. Strateginių gairių pasigenda architektai praktikai, ir miestų tvarkymo administratoriai, verslo atstovai bei plačioji visuomenė. Žinias, kaip reikia veikti, teikia mokslas. Deja, dabartinės architektūrinės aplinkos tvarkymo politikos poveikis socialiniams procesams ir socialinei gerovei neanalizuojamas. Aplinkos tvarkymo teisinio reguliavimo įtaka aplinkos tvarkymo kokybiniams rezultatams netiriama. Lietuvos architektūros mokyklos tampa globalinių architektūros madų mokyklomis, atsiribojusiomis nuo savo šalies architektūrinių ir urbanistinių uždavinių specifikos. Atsiranda įprotis patikliai rodyti kitų šalių ir tautų subrandintus pavyzdžius, juos nekritiškai pamėgdžioti. Globalizacija suformavo provincialią aplinkos formavimo uždavinių sprendimo kultūrą, kuri nepajėgia pakilti virš plagijuojamų svetimų gebėjimų lygio. Dėl to praktikoje viršų ima verslo finansuojamos aplinkos tvarkymo projektų ekspertizės, kurios įteisina abejotinos vertės liberalius sprendinius. Negatyviems globalizacijos procesams turi ryžtingai pasipriešinti kultūrologai, etnokultūros specialistai, istorikai, sociologai. Jie privalo prisidėti prie aplinkos formavimo dabartinių reiškinių bei sukeltų pasekmių vertinimo ir siūlyti pozityvias išeitis. Kultūros reikalais užsiimančios institucijos galėtų plačiau šviesti visuomenę ir padėti jai susigaudyti globalizacijos sukeltose pasekmėse. Toks darbas šiuo metu yra labai reikalingas.
Žvilgsnis į ateitį. Kiekviena krizinė situacija žmones moko ir parodo tikslingesnius veikimo būdus. Reikia manyti, kad patirianti nesėkmes visuomenė subręs ir taps aktyvesnė. Supras globalizacijos keliamus pavojus ir sugebės pastoti kelią nepageidaujamiems globalizacijos reiškiniams. Susivoks ir verslas. Ims siekti ne vien ekonominės naudos sau, bet pradės vadovautis platesniais visuomeniniais interesais. Remsis mokslo rekomendacijomis ir prisidės prie humanizuotos aplinkos formavimo. Tikėkimės, kad verslas pavirs visos valstybės ir tautos subalansuoto socialinio, ekonominio bei kultūrinio ugdymo varikliu. Tuo pačiu pasikeis ir architektūrinės veiklos pobūdis bei architektūrinės kūrybos kriterijai. Tada bus galima mėgautis globalizacijos teikiamais privalumais ir įveikti nepatogumus, kuriuos globalizacija sukelia dabar.
Inžinierius-architektas
Albertas Lamauskas
|
