Globalizacijos teikiamos galimybės ir grėsmės. Žmonių judėjimo laisvė, intensyvus keitimasis sukaupta patirtimi, plačiai sklindantys technikos pasiekimai, statybą bei buitį lengvinančių technologijų atsiradimas – tai šiuolaikiniai globaliniai reiškiniai. Kartu su jais vystosi ir šie procesai:
a) plečiasi technikos naujovių komerciniai sklaidos interesai, didėja jų mastas;
f) formuojasi pasaulinės verslo struktūros, suinteresuotos naujovių sklaida, stiprėja jų ryšiai.
Šie procesai apėmė daugelį pasaulio kraštų ir pastaruoju metu daro didelę įtaka įvairių šalių, tautų gyvenimui. Visi jie, atrodytų, yra sveikintini, nes tarnauja sparčiai pažangai įvairiose gyvenimo srityse.

Architektūra, kaip materialinės bei dvasinės kultūros reiškinys, visuomet glaudžiai siejasi su valstybės ir tautos istorine raida, jos siekiais, sunkumais ir laimėjimais.

Prieš dvidešimt metų per stebuklą ištrūkusi iš sovietinės okupacijos gniaužtų Lietuva radikaliai pakito. Prasidėjo naujas politinis, ekonominis ir kultūrinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės etapas. Jo laisvės troškimu pažymėta entuziastinga pradžios euforija, deja, susidūrė su materialiniais ir moraliniais iššūkiais, labai sunkiai virsta laukiamų teisingų mūsų tolesnio gyvenimo pagrindų, gairių kūryba ir jų realizacija. Karštligiška skuba, pseudodemokratizacija, neapgalvota ir dažnai žalinga, neskaidri buvusio suvalstybinto turto privatizacija atnešė netikėtus, nelauktus materialinius bei moralinius nuostolius, supriešino tautą, iššaukė nepateisinamą socialinę atskirtį, leido augti biurokratizmui ir korupcijai. Įstojusi į svarbias tarptautines Europos sąjungos ir NATO organizacijas Lietuva atvėrė duris į pasaulį, o pasaulis į mus. Tačiau kartu su privalumais atslinko ir daugelis grėsmių – vertybių reliatyvizmas, tautiškumą ir moralę žlugdanti „mirties kultūra“, laicistinė „tolerancija“, žymios dalies suvereniteto praradimas, diskriminacinės nuolaidos, svarbiausio Lietuvos turto – žemės pardavimas užsieniečiams, Europos sąjungos įstatymų vyravimas prieš nacionalinius, milžiniška, tautą naikinanti migracija.

Krepšinis tai mūsų pasididžiavimas sporte. Vyrai pernai Rygoje laimėjo Europos krepšinio meisterio titulą, o moterys šiemet Romoje tik per plauką nepasiekė vyrų laimėtos garbės ir liko ,,tik“ kontinento vicemeisteriu. Taip 1938 m. gruodžio 6 d. rašė dienraštis Lietuvos žinios [7, 9]. Po vyrų pergalės Lietuva gavo Tarptautinės krepšinio federacijos pasiūlymą surengti 1939 m. III Europos vyrų krepšinio čempionatą. Sutikus organizuoti pirmenybes, dar negalvota apie naujo pastato statybą, planuota laikinai uždengti krepšinio aikštę. Tačiau Kūno kultūros rūmų direktoriui Vytautui Augustauskui propaguojant mintį, kad moderniems sporto renginiams skirto pastato atsiradimas labai pakeltų Lietuvos prestižą, buvo gautas Vyriausybės pritarimas ir skubiai pastatyta Kauno sporto halė (Perkūno alėja 5).

Dabartinė arenų statyba Lietuvoje prilygsta Anglijoje vykstantiems pasiruošimams artėjančiai pasaulinei olimpiadai, 2014 m. „Commonwealth“ rungtynėms Škotijoje. Žinoma, Lietuvos statybų masteliai yra visiškai kitokie, nors gana dideli pagal mūsų šalies gyventojų skaičių ir šalies dydį. Tokio statybų tempo Lietuvoje nebus dar ilgai. Pastatytos arenos veiks dar 40-50 metų, todėl vėliau projektuosime tik labai specializuotus sporto ar rekreacijos objektus mažesniuose miestuose ar didelių miestų priemiesčiuose, modernizuosime jau pastatytas arenas.